Vrublevskių biblioteka ir bičiuliai

Lietuvos biochemikui, fizinių mokslų habilituotam daktarui, profesoriui, buvusiam Lietuvos mokslų akademijos prezidentui akademikui Valdemarui Razumui 2025 m. liepos 17 d. sukanka septyniasdešimt metų. Dėkodami už nuoširdų bendradarbiavimą su LMA Vrublevskių biblioteka vadovavimo Lietuvos mokslų akademijai laikotarpiu 2009–2018 metais sveikiname jubiliatą!

Pagal išsilavinimą chemikas, ilgai dirbęs biomolekulių fizikinės chemijos srityje, prof. habil. dr. Valdemaras Razumas gerai žinomas mokslo pasaulyje. Mokslininkas registravo net septynis išradimus (iš jų vienas tarptautinis patentas), išleido dvi monografijas, publikavo 190 straipsnių, dalis jų priskiriami prie dažniausiai cituojamų. V. Razumas apdovanotas Lietuvos mokslo premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Jis yra ir Latvijos mokslų akademijos užsienio narys. Prof. V. Razumas yra dirbęs įvairiose Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupėse, 2013–2017 m. ėjo Aukštojo mokslo tarybos pirmininko pareigas.

Interviu metu prisiminėme reikšmingiausius mokslinius darbus, įvairiapusę veiklą Lietuvos mokslų akademijoje: įvestas reformas, atliktus darbus Lietuvos regionuose ir tarptautiniu mastu bei keletą laisvalaikio epizodų.

Esame kosmetikos, maisto papildų, vaistų vartotojai.Tačiau kaip atsakingai renkamės šiuos produktus, ar žinome, kaip atsirinkti teisingą informaciją, patarimus, kad vartojant pasirinktą produktą, jo poveikis atitiktų lūkesčius?

Mokslo darbuotoja dr. Joana Smirnovienė iš Gyvybės mokslųcentro paskaitoje pateiks daug praktiškų patarimų, kaip skaityti reklamines etiketes ir išsiaiškinti tuos dalykus, kurie lemia produkto kokybę ir efektyvumą.

Produktas, pagamintas ne virtuvėje, bet profesionalioje laboratorijoje bei registruotas ES duomenų bazėje, tikrai turės pranašumų. Lektorė aptars įvairius kosmetikos gaminių, papildų ir vaistų gamybos procesų dalykus, atkreips dėmesįį skirtingus produktų ženklinimus, jų sudėtį. Lygindami gerus ir blogus pavyzdžius, sužinosite, kaip vyksta moksliniai tyrimai, kiek užtrunka gamybos procesai, kuriant kokybiškus produktus, kokie tam reikalingi finansiniai ir kiti ištekliai.

Išgirsite ir pikantiškų detalių, kodėl, pavyzdžiui, kuriant vaistą pasitaiko atvejų, kai svarbu net tiriamos pelės lytis. Kiekvienamedžiaga gali būti tiek vaistas, tiek nuodas, priklausomai nuo jo koncentracijos.

Tik klinikinių tyrimų rezultatai gali patvirtinti vaistų patikimumą: ten, kurnėra mokslo, dažniausiai lieka tik graži reklama.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros, mediotyros ir leidybos tyrimų katedros docentas dr. Tomas Petreikis paskaitoje aptaria naujausioje kolektyvinėje monografijoje „Lietuvos mokslo periodikos leidyba“ pateiktus mokslinio tyrimo pagrindinius rezultatus ir aštriausius probleminius klausimus.

Monografijoje nuo XIX a. pr. iki šių dienų sistemiškai išanalizuota Lietuvos mokslo periodikos leidyba kaip nuolat besikeičianti ir prie mokslo politikos, valstybės bei verslo lūkesčių prisitaikanti formalios dokumentinės komunikacijos priemonė, užtikrinanti ilgalaikę ir sisteminę mokslo žiniųsklaidą.

Lektorius atskleidžia mažai tyrinėtą Lietuvos mokslo periodikos raidą mokslo komunikacijos kontekste, apimant ir tradicinę spausdintą, ir šiuolaikinę skaitmeninę leidybą, analizuoja svarbiausius transformacijos etapus, jų įtakąmokslo bendruomenei ir žinių mainams. Mokslo komunikacijos grandinės (autorius–leidėjas–skaitytojas) tyrimai padeda suprasti, kaip technologiniaipokyčiai veikė (ir tebeveikia) mokslo periodiką, jos prieinamumą bei sklaidą, parodo, kaip technologinė pažanga nuosekliai formuoja naujas mokslo periodikosleidybos galimybes, kokios šių pokyčių pasekmės mokslo komunikacijai, ir suteikia progą naujai pažvelgti į ateities galimybes.

„Vienatybė ir nykumas...bet trokštu ir liūdžiu, ir ilgiuos...Tiktai to viso niekas nepastebi...Yra sielų amžinai vienų, amžinai svetimų, amžinai klaidžiojančių...“

Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė

„Vienatybė“ – jau šeštasis Aldonos Ruseckaitės romanas, skirtas primirštai tarpukario rašytojos prozininkės, visuomenininkėsOnos Pleirytės-Puidienės (slapyvardis Vaidilutė) gyvenimui ir kūrybai.

Gyvenimo įvykiai romane vaizduojami plačiame laikmečio kontekste, tad aptariamas artimiausių bičiulių ratas, su kuriais rašytoja bendradarbiavo ir artimai bendravo. Itin sunki ir dramatiška moters dalia: O. Pleirytei-Puidienei visą gyvenimą teko laviruoti tarp pasirinkimo būti gera žmona, motina ar visuomenininke. Įdomi ir jos kaip karo pabėgėlės patirtis.

Romane pateikta daug autentiškos medžiagos, nes remiamasi O. Pleirytės-Puidienės dienoraščiu, skelbiama daug naujų faktų iš margos rašytojos epochos.

 Rašytoją A. Ruseckaitę kalbino Inga Berulienė.

„Neotropinių skruzdėlių ir augalų mutualizmopėdsakais: evoliucija, diversifikacija ir tyrimų užkulisiai“ / „Hunting Neotropical Ant-plant Mutualisms: Evolution, Diversification and Stories Behind Fieldwork Research“

Dr. Maria Fernanda Torres Jimenez yra kolumbietė evoliucijos biologė, tirianti sudėtingus ryšius tarp skruzdėlių ir augalų – mutualizmą. Savo tyrimų ir eksperimentų, kuriuos atliko Neotropikų regione, metu mokslininkė išsiaiškino, kaip skruzdėlės ir augalai sąveikauja, kaip vieni kitus atpažįsta ir kaip tas santykis diversifikuojasi besikeičiant kraštovaizdžiui.

Be mokslinių atradimų, dr. Torres Jimenez pabrėžia atsakingo ir etiško tyrimų vykdymo svarbą, ypač dirbant pažeidžiamose ekosistemose ir su vietinėmis bendruomenėmis. Ji pasisako už bendradarbiavimu grįstus metodus, kurie įtraukia vietinius mokslininkus ir gyventojus, gerbia kultūrines tradicijas, laikosi teisinių protokolų ir teikia pirmenybę visų dalyvių saugumui bei gerovei. Šis holistinis požiūris pabrėžiasocialinę ir aplinkosauginę atsakomybę, kurią turi lydėti moksliniai tyrinėjimai.

Paskaitos turinys

1. Įžanga. Prisistatymas

2. Pirmieji žingsniai moksle. Pirmas projektas apie skruzdėlių ir augalų bendravimą

3. Darbas bioįvairovės kolekcijoje. Kas yra DNR parkodavimas ir kaip jis taikomas praktikoje

4. Doktorantūra Škotijoje. Gilinimasis į skruzdėlių ir augalų sąveikas

5. Podoktorantūra Švedijoje. Palmių morfologinės įvairovės tyrimai

6. Darbas Lietuvoje. Projektas apie vabzdžių bendruomenes pūvančiuose medžiuose

7. Skruzdėlių ir augalų sąveikos, jų tipai

8. Mirmekofitizmas. Skruzdėlių ir augalų simbiozė

9. Cheminė komunikacija. Kas labiau traukia skruzdėles, jauni ar brandūs augalai?

10. Augalų ir skruzdėlių sąveikų formavimasis žvelgiant per evoliucijos prizmę

11. Tyrimai Andų Kordiljerose. Kraštovaizdžio įtaka augalų ir skruzdėlių mutualizmui

12. Geopolitinės situacijos įtaka tyrimams Kolumbijoje (istorija ir dabartis)

13. Etiniai ir praktiniai tyrimų iššūkiai ir patarimai kaip jų išvengti

Paskaita anglų kalba. Vaizdo įrašą su lietuviškais titrais galite žiūrėti čia:

https://youtu.be/oWIVz4_gLAc

Balandžio 26-oji įsirėžė į žmonijos atmintį kaip avarijos Černobylio atominėje elektrinėje diena ir įėjo į branduolinės energetikos istoriją kaip sunkiausia 1986 m. Ukrainoje įvykusi avarija pagal žuvusių ir nukentėjusių žmonių skaičių bei pagal ekonominę žalą. Ši katastrofa paliko gilų pėdsaką visuomenės sąmonėje, formuodama skeptišką požiūrį į branduolinę energiją.

Šioje teminėje paskaitoje Lietuvos energetikos instituto Branduolinių įrenginiųbsaugos laboratorijos vyriausiasis mokslinis darbuotojas dr. Tadas Kaliatka analizuojabranduolinės energetikos raidą, saugą ir aktualumą XXI amžiuje. Specialistas kviečia diskutuoti, ar ši energijos rūšis tebėra rizikingas pasirinkimas, ar galėtų būti patikima priemonė siekiant tvarios ir klimato kaitai atsparios ateities.

Lektorius aptaria tiek mokslinį, tiek praktinį branduolinės energetikos vystymo aspektus akcentuodamas Lietuvos galimybes šioje srityje. Mokslininkas teigia, kad visuomenės baimė dažnai kyla dėl informacijos stokos, o šiuolaikinės technologijos ir griežta saugos kontrolė leidžia branduolinei energetikai tapti vienu svarbiausių įrankių siekiant poveikio klimatui neutralumo.

Paskaitoje nagrinėjamos temos:

·                    Branduolinės energetikos raida – nuo pirmųjų grandininių reakcijų iki šiuolaikiniųelektrinių ir mažųjų modulinių reaktorių.

·                    Avarijų analizė – Černobylio ir Fukušimos atvejų apžvalga: kas įvyko ir kodėl, avarijų pasekmės.

·                    Lietuvos patirtis – Ignalinos atominės elektrinės istorija, uždarymo procesai ir sukauptos ekspertinės žinios.

·                    Branduolinė sauga – kaip veikia „apsaugos gilyn“ principas, kokie atliekami tyrimai ir priemonės taikomi reaktorių saugumui užtikrinti.

·                    Mažieji moduliniai reaktoriai (MMR) – pažangi, lanksti ir mažai anglies dioksido išskirianti branduolinė technologija, kurios diegimo galimybės svarstomos ir Lietuvoje.

·                    Klimato kaita ir energetinė nepriklausomybė – branduolinės energetikos svarba aplinkosaugai.

Juozapas Montvila (1850–1911) buvo bankininkas, visuomenės veikėjas ir mecenatas, aktyviai prisidėjęs prie Vilniaus socialinės, kultūrinės ir urbanistinės raidos. Baigęs teisės studijas Peterburge ir tobulinęsis Vakarų Europoje, jis parvežė filantropijos idėjas į Vilnių. Daugiausia J. Montvila išgarsėjo kaip statybos, mokslo ir meno įstaigų bei draugijų rėmėjas.

Apie savo gyvenimą jis rašė: „Žmonės dažnai skundžiasi, kad pasaulis jų atžvilgių yra neteisingas: tačiau jei tiksliai palygintų tai, ką gero padarė patys ir ką gavo iš kitų, tikriausiai įsitikintų, kad galutiniu apskaičiavimu patys yra skolininkai. Dėl to labai naudingas mokslas yra buhalterija, kuri moko teisingo gyvenimo aktyvų ir pasyvų, t.y. nuopelnų, kuriuos turi žmogus ir geradarybių, kurias skolingas kitiems, balanso. Kas dažnai tokias sąskaitas veda, tas ne tik atsikrato dažniausiai pramanytų pretenzijų pasauliui, kurios nuodija jo gyvenimą, bet ir randa akstiną tolesniam vaisingam visuomenės darbui.“

1895 m. jis pradėjo Vilniuje kooperatyvinių namų kompleksų, tuomet vadintų kolonijomis, statybas. Tokios kolonijos buvo pastatytos Naujamiestyje, Šnipiškėse, Rasų gatvėje, prie Lukiškių aikštės – jas galima vadinti naujomis urbanistinio miesto modelio dalimis. Prie Lukiškių aikštės pastatyta kolonija stovi iki šiol ir priskiriama prie gražiausių Vilniaus pastatų.

Juozapas Montvila užsiėmė labdaringa veikla, įkūrė ir rėmė daugiau nei 20 visuomeninių organizacijų:

„Vaikų globos draugiją“,

„Vilniaus miesto vargšų labdarybės įstaigą“,

„Šv. Vincento ir Pauliaus našlaičių globos namus“,

„Šv. Zitos tarnaičių draugiją“,

„Pieno lašo” ir „Pietūs veltui” akcijas ir kt.

Juozapo Montvilos dėka buvo įkurtos vaikų vasaros poilsio stovyklos, muzikos ir dailės mokyklos, nakvynės namai, ambulatorija neturtingiems, prie „Vilniaus piešimo mokyklos“ įsteigtos nemokamos techninio piešimo ir braižybos klasės.

Su broliu Stanislovu J. Montvila įkūrė brolių „Juzefo ir Stanislovo Montvilų fundaciją“, kuri finansiškai rėmė „Vilniaus mokslo bičiulių draugiją“, lenkų meno mylėtojų draugiją „Liutnia” ir kitas panašias organizacijas. Fundacijos lėšomis suremontuotose Pranciškonų vienuolyno patalpose buvo įkurdinta keletas labdaros organizacijų.

Minint 20-ąsias J. Montvilos mirties metines, 1932 m. Vilniuje, skvere tarp Trakų ir Pranciškonų gatvių, buvo pastatytas paminklas.

Kokie iki šiol išlikę ženklai Vilniaus mieste mena Juozapo Montvilos veiklą išgirsite menotyrininkės dr. Laimos Laučkaitės pasakojime.

Towianism was the doctrine of the religious movement for social reformation named after Andrzej Towiański (1799-1878). A former Vilnius Supreme Court Council member, Towiański left Lithuania in 1840 and joined the Polish emigration in Paris. He propagated a renewal message based on Christian principles, which  aimed to reform the political relations of Europe and, thus, the restoration of the Polish-Lithuanian Commonwealth through personal reform. Towiański's message attracted many nationalist intellectuals, leading to the formation of „Circles” in various Eastern-European countries, including France and Italy. Following  Towiański'steachings, the Towianists actively participated in  the processes of Nation-State formation, from theSpring of Nations to the First World War.

After Towiański died in 1878, the Italian Circle took over the movement's leadership role, which promoted intellectual collaboration between the Towianists and Polish scholars, especially at the University of Vilnius (Stefan Batory University). The beginning of World War II suddenly interrupted the Towianists' connectionsand academic interest in Towianism in the Baltic region, which was under Soviet influence.

The Wroblewski Library houses the collection of Walentyna Horoszkiewiczówna (1890-1947), a lecturer at Stefan Batory University, found in collection F 98. She was a third-generation student of the thinker Andrzej Towiański, meaning she never had the chance to meet Towiański in person. As one of the last activeTowianists, W. Horoszkiewiczówna corresponded with many other Towianists, especially in Italy. Her role at the university helped promote academic research on Towiański in Vilnius and throughout Poland and Italy.

Dr. G. Dalla Grana's lecture reviews the documents stored at The Wroblewski Library in theW. Horoszkiewiczówna´s collection (F 98). These documents reveal the cultural, academic, and even personal relationships between Italian and Polish intellectuals, thus restoring the Turin-Vilnius connections.

Lecturer Giulio Dalla Grana obtained his PhD through a joint programme between the Universityof Turin (Department of Historical Studies) and the University of Amsterdam (Centre for the History of Hermetic Philosophy and Related Currents). He graduated in Political Science and International Studies as part of adouble-degree programme between the University of Padua and the Jagiellonian University in Cracow. His research primarily focuses on the relationship between political power and religious authority, the history of political and religious movements in early modern and modern history, and the mutual interweaving of political and religious ideas. This research led to the discovery of thousands of documents scattered across Poland, Lithuania, France, Switzerland, Italy, and the Vatican City. Dr. Giulio Dalla Grana reconstructed the history of the Towianist movement, adding new narratives.

Antram pokalbiui apie meną viešosiose erdvėse pasikvietėme vizualinės komunikacijos dizainerį Luką Ruškį.

Ekspertas pasidalino savo nuomone, kodėl valstybinių institucijų rengiami konkursai dėl meno viešosiose erdvėse dažniau patiria nesėkmes nei asmeniniai sumanymai.

Pokalbio metu sužinosite, kodėl profesionalūs meno kūriniai nebūtinai privalo patikti visuomenei. Ekspertas įsitikinęs, kad kūrėjo siekiamybė yra laužyti kanonus, sužadinti smalsumą, nepalikti abejingų. O mes, kaip visuomenė, ar jau nebijome naujovių, ar atsikratėme to konservatyvaus suvokimo, kuris buvo įdiegtas, kai meno kūriniai padėjo ideologijai?

Ekspertas pastebi, kad menas Vilniaus viešosiose erdvėse puikiai dera su miesto masteliu, turime sprendimų, kurie įdomūs ne tik mums patiems. Taip ir turėtų būti, nes kartais į kurį nors pasaulio miestą vykstame vien tik norėdami pamatyti meno kūrinį.

Ir tradiciškai pokalbio pabaigai klausimas apie skulptoriaus G. Piekuro skulptūrinę kompoziciją Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei – sužinosite argumentus, kodėl vizualinės komunikacijos dizaineris Lukas Ruškys balsuoja užšios idėjos įgyvendinimą.

Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka tęsia Andriaus Sniadeckio (1768–1838) kūrybiniam atminimui skirtų filmų ciklą. Šį kartą nufilmuotas visas renginys Lectiones Andreae Sniadecki: „Tai kokia gi čia klinika?“. Filmą parengė VšĮ Kūrybinių inovacijų sprendimai. Šių metų skaitymų tema – A. Sniadeckio parengtas atsiliepimas, renginyje vadintas „memorialu“ apie tai, kokia turėtų būti Vilniaus universiteto klinika. Renginys vyko Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje.

Pranešimą apie Andriaus Sniadeckio pokalbio su imperatoriumi Napoleonu kelią į lietuvišką spaudą perskaitė Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotoja Birutė Railienė; pranešėjai iš Vilniaus universiteto Mantas Jakulis pasakojo apie gailestingąsias seseris ir medikus Vilniuje XVIII a. antrojoje pusėje–XIX a. pirmojoje pusėje; Aistis Žalnora – apie Andriaus Sniadeckio klinikinės ligoninės viziją. Pranešimą apie „Dievo namus“ Vilniuje ir kituose miestuose perskaitė Saulius Špokevičius, Vilniaus medicinos draugijos įkūrimo atspindėjimą Vilniaus literatūriniame laikraštyje „Gazeta Literacka Wileńska“ 1806 m. aptarė Rimvydas Baranauskas.

Renginio antroje dalyje buvo įteikta Andriaus Sniadeckio stipendija, kurią kasmet teikia bendrovė Thermo Fisher Scientific Baltics. Taip pat buvo išskirtinė galimybė pamatyti vienintelį S. Špokevičiaus mono spektaklį, kuriame susitiko jaunasis ir senasis A. Sniadeckis.

Pranešimų žymos renginio įraše▣ 00:00:00 Įžanga▣ 00:04:53 „Tai kokia gi čia ... chemija?“ Iš kur sužinojome apie Napoleono ir Andriaus Sniadeckio pokalbį (dr. Birutė Railienė, LMA Vrublevskių biblioteka)▣ 00:14:17 „Mes nenorime pakeitimų, kuriuos ketinate čia daryti“. Šaritės ir medikai Vilniuje XVIII a. antrojoje pusėje – XIX a. pirmojoje pusėje (Martynas Jakulis, Vilniaus universitetas)▣ 00:32:17 „Klinikinės ligoninės vizija Andriaus Sniadeckio MEMORIALE“ (doc. dr. Aistis Žalnora, Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Sveikatos mokslų institutas, Sveikatos etikos, teisės ir teorijos centras)▣ 00:58:12 „Dievo namuose Vilniuje ir kitur“. TrumPa apžvalga apie ligoninių kūrimąsi ir kt. (dr. Saulius Špokevičius)▣ 01:45:49 „Vilniaus literatūrinis laikraštis (Gazeta Literacka Wileńska, 1806)“. Apie VILNIAUS MEDICINOS DRAUGIJOS įkūrimą: ką perskaitė vilniečiai, kas liko tarp eilučių ir ne tik... (Rimvydas Baranauskas)▣ 02:18:41 Dr. Sauliaus Špokevičiaus monospektaklis, kuriame susitinka jaunasis ir senasis Andrius Sniadeckis.

Renginio mecenatai – bendrovė Thermo Fisher Scientific Baltics, Rūta ir Rimvydas Baranauskai.

#vrublevskiu_biblioteka #biblioteka #andriussniadeckis #andriaussniadeckioskaitymai #medicina #medicinosistorija #istorija #klinika #medicinosdraugija

Vrublevskių bibliotekos inicijuotą konkursą dėl dekoratyvinės skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ laimėjusi skulptoriaus Gedimino Piekuro idėja susilaukė visiško specialistų-ekspertų komisijos narių palaikymo ir nevienareikšmio visuomenės dėmesio.

Kaip institucija, Vrublevskių biblioteka pasirinkoekspertų balsą ir, įgyvendindama jų pasirinktą idėją, supranta, kad labaisvarbus ir visuomenės pritarimas.

Kas galėtų prisidėti prie palankesnės nuomonės sudarymo?Manome, kad labiau įsigilinus į meno viešosiose erdvėse kūrimo aspektus, palyginus juos su tarptautine praktika, atsirastų daugiau erdvės prisijaukinti modernius šių dienų autorių sprendimus. Tenka pastebėti, kad profesionaliųmenotyrininkų, komunikacijos specialistų ar architektų nuomonės ir pasisakymai dėl paminklų statymo, jųmeninės vertės ir perteikiamų idealų ne visada lemia sprendimus, nes jų nuomonė tiesiog paskęsta triukšmingose diskusijose.

Įvertinę aplinkybes ir bendras nuotaikas, pradedame vaizdoįrašų pokalbius apie meną viešosiose erdvėse. Kviesime ir klausime savo sričių profesionalus, kad geriau galėtume išgirsti ir suprasti jų argumentus.

Pirmasis pokalbis iš šio ciklo – su menotyrininke Saule Mažeikaite-Teibere. Šiame vaizdo įraše aptarėme, kaip keičiasi diskusijų kultūra dėl meno viešose erdvėse, arišmokome apmąstyti sovietmečio palikimą, kai menas turi ideologinį užtaisą ir jis veikia. Pokalbio metu menotyrininkė pasidalino tarptautine praktika ir išskyrė geruosius meno viešosiose erdvėse pavyzdžius mūsų sostinėje.

O ką ji mano apie naujausią skulptoriaus G. Piekuro kompoziciją, sužinosite įrašo pabaigoje.

Ar žinojote, kad šiais, 2025aisiais, metais minima seniausios išlikusios latviškos spausdintos knygos 440 metų sukaktis? Įdomu tai, kad šį katekizmą 1585 m. išspausdino jėzuitai Vilniuje.

Ta proga paklausėme, ar lietuviai domisi artimiausių mums kaimynų latvių kalba? Atsakymas nėra vienareikšmis, sako pašnekovė VU filologijos fakulteto dėstytoja dr. Ernesta Kazakėnaitė. Studentai, kurie domisi baltistika, dažnai renkasi latvių kalbą kaip papildomas studijas. Panašus kelias į atradimą buvo ir pačios Ernestos Kazakėnaitės: senosios raštijos tekstų skaitymas filologijos fakultete įtraukė ir į latvių kalbos mokymąsi. Religinių tekstų analizė, evangelinės tradicijos pažinimas atvedė prie maldos „Tėve mūsų“ tyrimo ir vieno ankstyvajam laikotarpiui priskiriamo rankraštinio įrašo latvių kalba atradimo. 

Kalbant apie ankstyviausius rankraštinius maldos latvių kalba įrašus, jų identifikuota ne daugiau kaip 2–3, o ketvirtuoju galima laikyti įrašą, kurį tyrėja dr. E. Kazakėnaitė aptiko Vrublevskių bibliotekoje saugomame egzemplioriuje. Šis latvių raštijos istorijai vertingas leidinys yra enciklopedinis pasaulio aprašymas, išspausdintas 1552 metais – S. Miunsterio (Münster) Cosmographiae universalis (šifras LMAVB: K2-174), kurio 789 puslapyje įrašyta latviška malda. Tai, kad šiame leidinyje išspausdinta latviška malda, gerai žinoma, tačiau Vrublevskių bibliotekos egzemplioriuje yra unikalių rankraštinių jos taisymų. Jie labai įdomūs ir svarbūs, nes priklauso ankstyvajam latvių raštijos laikotarpiui (datuojami XVI a. II puse ar XVII a. pr.), o tokių įrašų iki šiol žinoma vos vienas kitas.

Apie tai, kokius mokslinius ir detektyvinius metodus teko mokslininkei pritaikyti, kad atrastų šį išskirtinį įrašą tarp 200 skirtingose pasaulio bibliotekose saugomų Miunsterio kosmografijos leidimų, ir pasakojame šiame vaizdo įraše.

Prisiminimais apie kalbininką Zigmą Zinkevičių maloniai sutiko pasidalinti VU Filologijos fakulteto dėstytojas doc. dr. Antanas Smetona. Z. Zinkevičius jam buvo ir išliko kaip vienas ryškiausių VU pedagogų, kuris patraukė ne tik savo dėstomu kalbotyros mokslu, bet ir ypatingu bendravimo būdu. Tarp studento ir profesoriaus užsimezgęs mokslinis dialogas su ginčais ir diskusijomis padėjo parašyti diplominį darbą, disertaciją bei vėliau tęsti pradėtus darbus Vilniaus universitete, nepaisant nepalankiai susiklosčiusios sovietinės konjunktūros.

Akademiką Z. Zinkevičių, kuris šiandien minimas kaip vienas produktyviausių ir dažniausiai cituojamų kalbininkų, A. Smetona prisimena kaip labai disciplinuotą profesorių, kuris sėsdavo prie darbo stalo nuo ankstyvo ryto. Ir tas kasdieninis darbas vyko su didžiule aistra, kuri neapleido net perėjus iš universiteto į kitas veiklos sritis. Z. Zinkevičius, tas tarpukario vaikas, išgyvenęs sovietinę mėsmalę, kai ne viską galėjai sakyti ir daryti laisva valia, peržengęs Atgimimo slenkstį, su visa energija nėrė į valstybės atkūrimo darbus. Jam teko vadovauti ir Lietuvių kalbos institutui, ir švietimo ministerijai bei prisidėti, kuriant tautinę mokyklą ar atkuriant lietuvišką aplinką Vilnijos krašte.

„Kalba – tauta – valstybė yra mūsų egzistencijos pagrindas“ – turbūt taip galėtume nusakyti Z. Zinkevičiaus gyvenimo credo. Kaip šiam neeiliniam mokslininkui pavyko tiek daug nuveikti humanitarinių darbų baruose, išlaikant tarptautiškumo kartelę ir nepamiršti tautos reikalų – apie tai ir pasakoja kalbininkas doc. dr. A. Smetona, buvęs profesoriaus Z. Zinkevičiaus studentas ir pasekėjas.

Kalbino I. Berulienė, filmavo ir montavo V. Petrikaitė.

XVII a. prasidėjęs knygų kolekcionavimas XVIII a. labai išplito tarp Europos aristokratų. LDK žemėse ne tik pačių žinomiausių didikų dvaruose, bet ir mažiau iškilių giminių namuose taip pat iš kartos į kartą buvo renkamos išskirtinių knygų kolekcijos. Aistras kėlusios detektyvinės knygų pardavimo istorijos lydi Latgalos Pliaterių senųjų knygų palikimą, šiuo metu saugomą Vrublevskių bibliotekoje.

Ar knygų mėgėjai, susidūrę su gyvenimo iššūkiais, visada išlieka garbingi? Šioje laidoje pasakojama apie Latgalos Pliaterių giminės bibliofilus, jų sukauptas knygų kolekcijas ir netipišką elgseną.

Dalyvauja dr. Alma Braziūnienė, parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ autorė, dr. D. Narbutienė, Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus mokslo darbuotoja.

Lopacinskių giminės Kairėnų dvaro biblioteka tyrėjų akiratin pateko 2023 metais. Pats faktas, kad Lopacinskių giminė kaupė biblioteką Kairėnuose buvo žinomas: knygas pradėjo rinkti Mikalojus Bernardas Lopacinskis, vėliau biblioteką gausino jo palikuonys, kolekcija ypač pagausėjo Vilniaus kanauninko ir Žemaičių vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio dėka. Jo knygos buvo žymimos specialiu ekslibrisu ir į knygas klijuojamu lapeliu su rankraštiniu įrašu. Šie ženklai ir pasitarnavo Vrublevskių bibliotekos darbuotojoms, fonduose ieškojusioms Lopacinskių giminės knygų bei tvarkant ir rankraštinę kolekciją. Šioje laidoje pasakojama apie bibliotekininkų atradimus ir Kairėnų dvaro kultūrinį gyvenimą.

Dalyvauja dr. G. Drungilienė, Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja, dr. S. Žilinskaitė, Vilniaus universiteto Botanikos sodo mokslo darbuotoja.

Įtakingi LDK didikai ne tik valstybę valdė, bet ir daug dėmesio bei laiko skirdavo kultūriniams poreikiams. Pavyzdžiui, nekarūnuotais karaliais vadinta įtakingiausia ir turtingiausia LDK didikų giminė Radvilos garsėjo mecenatyste, savo dvaruose buvo sukaupę įvairiausių meno kūrinių, įkūrę bibliotekas, skatino ir rėmė knygų leidybą. Knygų ir meno kūrinių kolekcionavimas buvo kiekvieno Radvilų giminės atstovo priedermė. Kas iki senųjų knygų parodos 2023 metais buvo žinoma apie šios giminės Nesvyžiaus ordinacijos bibliotekos knygas? Šioje TV laidoje pasakojama apie Nesvyžiaus bibliotekos po pasaulį išblaškytas kolekcijas ir iš naujo „atrastas“ knygas. Dalyvauja dr. R. Cicėnienė, parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ kuratorė, dr. A. Braziūnienė, parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ autorė, J. Semenauskienė, Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ vadovė.

2024 metais Vrublevskių bibliotekos iniciatyva VU Botanikos sode pirmąkart plačiajai visuomenei eksponuotoje parodoje buvo pristatyta dalis išskirtinio, iki šiol niekur nerodyto ir neskelbto Konstantino Prošinskio palikimo – daugiau kaip 80 grybų piešinių. K. Prošinskis – pedagogas, botanikas, kolekcininkas, Vilniaus Stepono Batoro universiteto botanikos sodo Vingio parke inspektorius (1920–1936), Vilniaus krašto augalų ir grybų tyrinėtojas-mėgėjas. Jis nupiešė apie 600 mokomųjų paveikslų Stepono Batoro universiteto Augalų sistematikos katedrai ir apie 4000 grybų piešinių savo grybų albumui. Dėl lėšų stokos šis albumas nebuvo išleistas, o piešiniai iki šiol niekur neeksponuoti. K. Prošinskio grybų piešinių kolekcija nuo 1942 m. saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių fonde (F134). Kadangi fondas iki šiol nebuvo tyrinėtas, peržiūrėti ir įvertinti visą bibliotekoje saugomą albumų rinkinį ėmėsi mikologas dr. Jonas Kasparavičius. Mokslininkui šio botaniko vardas nebuvo visai negirdėtas, bet piešinių skaičius ir įvairovė padarė didžiulį įspūdį. Vertinant piešinių visumą, akivaizdu, kad K. Prošinkiui grybai nebuvo tik tyrimo objektas. Apie kelis dešimtmečius trukusią aistrą piešti grybus, sukurtų piešinių stiliaus įvairovę ir jų piešimo raidą bei kokia išliekamoji šio paveldo vertė, paskaitoje atskleidžia mokslinis parodos konsultantas mikologas dr. Jonas Kasparavičius.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Šeštuoju pokalbiu pristatome vertėją Genovaitę Dručkutę ir jos verstus poeto Oskaro Milašiaus „Laiškus”.

Didžio poeto laiškai atskleidžia ne tik įvairialypes tapatybės paieškas ir jų atšvaitus kūryboje, sukrečiančias dvasines patirtis ir asmeninio gyvenimo detales, bet ir Lietuvos diplomato pastangas pasiekti jaunos valstybės pripažinimą, pristatyti jos kultūrą Prancūzijai ir pasauliui.

Savito stiliaus laiškai, kupini pakylėtos retorikos, pro kurią neretai prasimuša žaižaruojantis humoras ir ironija, yra netiesmuki istoriniai dokumentai, leidžiantys kartais netikėtu kampu pažvelgti į pirmosios XX a. pusės politinį, kultūrinį ir literatūrinį gyvenimą Paryžiuje, kuriame gyveno, kūrė ir Lietuvos pasiuntinybėje darbavosi Oskaras Milašius.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Penktuoju pokalbiu pristatome vertėją Giedrę Sodeikienę ir jos verstą vokiečių rašytojo Johanno Wolfgango Goethe’s knygą (1749–1832) “Itališkoji kelionė”. J. W. Goethe išgarsėjo 1774 m. visą Europą sukrėtusiu romanu „Jaunojo Verterio kančios“. 1786 m. jis, mažos valstybėlės, Veimaro hercogystės, vyriausybės ministras, nusivylęs savo, kaip valstybės veikėjo, nesėkmėmis mėginant pagerinti gyvenimo sąlygas šalyje, slapta išvyksta į Italiją, tikėdamasis šioje klasikinės gamtos ir kultūros šalyje atgauti dvasinę pusiausvyrą ir vėl atgimti kaip poetas. Ši kelionė, tapusi esminiu lūžiu Goethės gyvenime ir kūryboje, sykiu ženklina ir vokiečių klasikinės literatūros pradžią. „Itališkosios kelionės“, populiariausios Goethės knygos, modelį noriai perėmė ištisos šiauriečių kartos, traukusios ir tebetraukiančios rašytojo pėdomis numaldyti savojo Italijos ilgesio.

Publicistas Tomas Venclova, beveik šimto knygų autorius, Vrublevskių bibliotekai padovanojo savo naujausios knygos lenkų kalba „Litwa, ojczyzna moja“, lietuviško varianto „Lietuvos istorija visiems“ adaptaciją. Ta proga profesorius sutiko duoti interviu gana neįprastoje aplinkoje, t. y. savo gyvenamojo namo laiptinėje. Tuo galima paaiškinti foninius garsus, kurie netrukdo įsiklausyti į profesoriaus mintis. Pokalbio metu paaiškėjo, kuo skiriasi šis knygos variantas nuo 2019 metų leidimo, kas buvo išimta, o kas papildomai paaiškinta lenkakalbei publikai, nes vis dėlto mūsų istorikų nuomonės tam tikrais klausimais skiriasi. Kadangi T. Venclova žinomas kaip vienas iškiliausių Vilniaus ambasadorių pasauliui, tai daug kalbama apie Vilnių ir jo istoriją, aptariami ženklai, kurie reikšmingi, norint pažinti šį miestą. O ką daryti su paminklais, kurie šiandien nepatinka? Venclova atsakė į šį ir kitus klausimus, nevengdamas pripažinti savo klaidos, ar neteisingo matymo, kalbant apie Rytų regiono likimą. Pokalbio metu paaiškėjo, kad svarstant apie ateitį, tikrovė gali pranokti įsivaizdavimus. Ilgaamžis T. Venclova, jau pergyvenęs daugelį savo bičiulių, kaip pats sako, dabar bendraujantis su jų vaikais, ir toliau stebina savo erudicija ir atmintimi. O įsiklausymas į jo nuomonę gerokai praplečia ir mūsų suvokimą, kalbant apie Lietuvą pasaulio kontekste. Ir dar šiame interviu išgirsite, kaip pats autorius skaito savo eiles. T. Venclovą kalbino I. Berulienė, filmavo ir montavo V. Petrikaitė. Vaizdo įrašas paskelbtas 2024 m. spalio 11 d.

https://youtu.be/gf21VF7wrpM

Lapkričio 22 d. sukanka šimtosios botaniko, gamtosaugininko, biomedicinos mokslų daktaro, profesoriaus Karolio Jankevičiaus gimimo metinės. Ta proga mokslininko duktė, menotyrininkė prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė, dalinasi prisiminimais apie tėtį – ne tik jo darbus, bet ir šeimyninį gyvenimą, pomėgius.

Pokalbis papildo jubiliejaus proga Vrublevskių bibliotekoje parengtą virtualią parodą „Profesorius Karolis Jankevičius – prasmingo gyvenimo pavyzdys”.

Ją galite pasižiūrėti čia:

http://eparodos.mab.lt/s/profesorius-karolis-jankevicius-prasmingo-gyvenimo-pavyzdys

Prof., dr. (hp) Giedrę Jankevičiūtę kalbino Inga Berulienė

Vaizdus siužetui atrinko Sigita Dagienė ir Vika Petrikaitė

Dokumentus skaitmenino Alfredas Kulingauskas ir Valentina Marmienė

Filmavo ir montavo Vika Petrikaitė.

2024-aisiais sukanka 475 metai, kai gimė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) – Amsterdame 1613 m. išspausdinto LDK žemėlapio sumanytojas, mecenatas ir bendraautoris. Garso įraše Dr. Alma Braziūnienė pasakoja apie šio sieninio LDK žemėlapio radimosi ir gyvavimo aplinkybes, kaip jis buvo leidžiamas atlasuose. Paneigiamas įsisenėjęs teiginys, kad vienintelis šio žemėlapio originalas dabar saugomas Upsaloje.

Norintiems pamatyti įraše minimus žemėlapius rekomenduojame žiūrėti vaizdo įrašą:

https://youtu.be/ifBXuPWjCDg Įrašas papildo virtualią parodą „Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio 1613 metų LDK žemėlapis ir jo sekiniai. Radvilai Našlaitėliui – 475“: http://eparodos.mab.lt/s/mikalojaus-kristupo-radvilos-naslaitelio-1613-metu-ldk-zemelapis-ir-jo-sekiniai-br-radvilai-naslaiteliui-475

Vrublevskių bibliotekos bendruomenė sveikina šiandien, rugpjūčio 26 d., jubiliejinę sukaktį minintį akademiką Zenoną Dabkevičių.

Profesoriaus habilituoto daktaro Zenono Dabkevičiaus profesinis kelias – nuo agronomo iki biomedicinos mokslų daktaro. Šiame kelyje atsitiktinumų kaip ir nebūta: užaugęs kaime, rinkosi agronomospecialybę. Baigęs mokslus, įgytas žinias realizavo žemdirbystės institute, kur sėkmingai klostėsi mokslininko ir organizatoriaus, vadybininko karjera. Daugiau nei dvidešimt metų eitos atsakingos direktoriaus pareigos netrukdė gilintis į mokslinius tyrimus tarp biologijos ir agronomijos. Šiuo metu profesorius užima Lietuvos mokslų akademijos viceprezidento pareigas. 

Interviu metu akademikas pasidžiaugė, kad Lietuva jau tapo pažangia agrarine šalimi, kurioje sumaniai tvarkosi žemdirbiai, netrūksta bioįvairovės, o miškai prižiūrimi, konsultuojantis su mokslininkais kaip nepriklausomais ekspertais.

Jubiliatas pajuokavo, kad jis nesiekia kaip šiuolaikiniai influenceriai vaizduoti savo gyvenimo kaip kuo nors išskirtinio, bet mato savo kaip akademiko ekspertinę misiją – dalintis sukauptomis žiniomis, tiesiogiai jas perteikti savo doktorantams ir žemdirbiams, užsiimti mokslo žinių sklaida tarptautiniu lygiu.

Beje, net ir akademiko  laisvalaikio pomėgiai susiję su gamta, sodininkyste: ne tiek praktinės naudos siekiant, kiek mėgaujantis stebėjimu ir eksperimentais.

Akademiką kalbino Inga Berulienė, filmavo ir montavo Vika Petrikaitė.

Vrublevskių bibliotekos direktorius, klasikinės filologijos tyrėjas, vertėjas, literatūros istorikas dr. Sigitas Narbutas „Marijos radijo“ laidoje „Lietuvos šviesuoliai“ kalbėjo apie prieš 400 metų gimusį ir LDK didžiuoju etmonu bei Vilniaus vaivada tapusį Mykolą Kazimierą Pacą (1624–1682).
M. K. Pacas – viena iškiliausių baroko asmenybių, fundavusi ne vieną sakralinį pastatą. Apie jo nuopelnus stiprinant karinę galią, svarbiausio mūšio prieš turkus prie Chotino 1673 m. reikšmę, Pacų giminės ryšius, garsiausią Jokūbo Beneto ir Andriejaus Grinkevičiaus 1674 m. lotynų kalba parašytą herojinę poemą „Viešpaties dešinės galybė“ (vertė S. Narbutas), įamžinusią Chotino kautynes ir pagerbusią Lietuvos kariuomenę, S. Narbutą kalbino žurnalistė, etnologė Gražina Kadžytė. 2024 m. rugpjūčio 5 d.

Šiemet minime 400-ąsias Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco gimimo ir 350-ąsias jo kartu su Jonu Sobieskiu prie Chotino prieš turkus pasiektos pergalės metines.

Šį reikšmingą įvykį lotyniškai parašyta herojine poema „Viešpaties dešinės galybė“ įamžino Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius Andriejus Grinkevičius. Knyga išėjo 1674 m. Nuo šio įvykio praėjus 350 metų, 2024 m. birželio 5 d. viešbutyje PACAI – buvusiuose Pacų rūmuose – surengtos šiltos poemos naujo lietuviško vertimo sutiktuvės.

Kalbėta apie šio kūrinio sąsajas su kitais vienalaikiais kultūros paminklais, daugiau dėmesio skiriant Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai ir joje esančiai Šv. Karių Kankinių koplyčiai. Šie du objektai: literatūros ir architektūros bei meno kūriniai, liudija apie reikšmingas M. K. Paco ir jo giminės valstybines, kultūrines ir konfesines aspiracijas. Tačiau ne tik apie jas. Jie leidžia kalbėti apie visos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos – kūrybinius pajėgumus, leidusius jai greit atsitiesti po karų su Švedija ir Maskvos valstybe, po tuo metu valstybę ištikusio badmečio ir maro, o atsitiesus – pasiekti įspūdingų pergalių veikiai prasidėjusiuose karuose su Osmanų imperija.

Dr. Karolis Dambrauskas – Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas. 2022 m. apsigynė disertaciją „Mapping Ethnicity-Property Nexus: Framing and Negotiating Ethnicity in the Process of Land Restitution in South-Eastern Lithuania“ (liet. „Etniškumo dimensija privačios nuosavybės atstatymo procese: svarstant etniškumo sampratas ir reikšmę žemės restitucijos eigoje Pietryčių Lietuvoje“), už kurią Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skyrė specialiąją premiją. Šiuo metu Vilniaus universitete jis tęsia podoktorantūrines studijas, atlieka lyginamąjį tyrimą apie posocialistiniu laikotarpiu vykdytą žemės grąžinimą tautinių mažumų gyventojams Lietuvoje, Slovakijoje ir Rumunijoje. Domisi etniškumo, nacionalizmo ir posocialistinės transformacijos temomis.

Disertacijoje autorius aiškinosi, kaip nepriklausomoje Lietuvoje struktūrizavosi santykis tarp etniškumo ir besikeičiančių nuosavybės režimų (nuo kolektyvinės iki privačios nuosavybės), pagrindinis dėmesys buvo skirtas žemės grąžinimo procesui etniškai įvairialypiame pietryčių Lietuvos regione. Šis darbas atskleidė, kad žemės restitucija buvo planuojama kaip etniškai neutralus procesas, per kurį kiekvienas pilietis galėjo sulaukti teisingumo – jam ar jo šeimai galėjo būti grąžinta sovietmečiu kolektyvizuota žemė.

Nepaisant vienodo traktavimo, mažumoms trūko išteklių, reikalingų dalyvauti restitucijos procese. Vienodas požiūris į nelygias grupes trukdė tautinių mažumų nariams susigrąžinti žemę.

Disertacijoje užfiksuotos ir atskleidžiamos įvairios pietryčių Lietuvos tautinių mažumų gyventojų, siekusių (ar tebesiekiančių) susigrąžinti žemę, restitucijos patirtys. Žemės restitucija lėmė, kad žemė buvo patiriama kaip elastinga (Verdery 1994, 2003) ar judanti. Tačiau subjektyviu požiūriu restitucijos procesas jo dalyvių, siekiančių susigrąžinti žemę, dažniausiai nebuvo vertinamas kaip nulemtas jų priklausymo tam tikrai etninei grupei, nors būta ir galvojančių priešingai. Nors vykdant tyrimą pastebėta, kad etniškumas turėjo įtakos restitucijos procesui makrolygmeniu, tačiau mikrolygmens analizė parodė, kad asmeniniame lygmenyje šis poveikis ne visuomet atpažįstamas.

Galiausiai disertacija parodė, kad dėl riboto etniškumo kaip kognityvinės kategorijos naudojimo restitucijos procesui interpretuoti ir aiškinti, žemės restitucija, kalbant apie šio tyrimo dalyvius, turėjo ribotą poveikį skirtingų regiono etninių grupių ribų sutvirtinimui ir gyventojų mobilizacijai etniniu pagrindu.

Šiame garso įraše Dr. Karolis Dambrauskas trumpai apžvelgs disertacijoje keltus klausimus ir pateiks esmines išvadas.

Kartą viena mokytoja atvedė moksleivių klasę į Vrublevskių bibliotekoje vykusią ekskursiją. Dar prieš ekskursijos pradžią ji perspėjo bibliotekos gidę, kad vienas jos vaikų patenka į autizmo spektrą. Minėtas berniukas prasidėjus ekskursijai reiškė nepasitenkinimą: ką jie čia veikia, juk tuo metu turėtų mokytis klasėje... Vis dėlto įsibėgėjus ekskursijai jis iš salės galo, kur iš pradžių sėdėjo, persėdo į priekį, taip parodydamas akivaizdų susidomėjimą tuo, kas buvo pasakojama. Panašu, kad pavyko įrodyti, kad mokytis galima ne tik klasėje. Šis jo poelgis, anot gidės, buvo pats didžiausias jos ekskursijų metu sulauktas komplimentas. Ši tiesiogiai su biblioteka susijusi istorija privertė susimąstyti ir paskatino pasidomėti, kuo gyvena į autizmo spektrą pakliūnantys žmonės, kokie kasdieniai iššūkiai juos lydi, kaip šiuos žmones priima visuomenė, kokie stereotipai vis dar gajūs ir kaip galime juos griauti. Mūsų didžiam džiaugsmui šiemet Knygų mugėje buvo pristatyta Barboros Suisse ir Jurgitos Žalgirytės-Skurdienės knyga „Autizmas – dalis manęs“, kurioje surinktos 15 autistiškų suaugusiųjų, savais žodžiais pasidalinusių savo patirtimi, istorijų. Apie šią knygą ir pakvietėm pasikalbėti vieną iš jos bendraautorių Barbora Suisse, kuri yra bendruomenių „Draugiški autizmui“ ir „Mes spektre“ įkūrėja ir autistiško vaiko mama.

2024 m. kovo 5 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vyko dr. (HP) prof. Arvydo Pacevičiaus paskaita „Ką kalba didikų knygos apie jų savininkus: Vilniaus universiteto bibliotekos atvejis“ iš ciklo „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“. Ką išlikusios knygos byloja apie savininkų (Sapiegų, Radvilų, Oginskių ir kt.) turtus, socialinę padėtį,

intelektinius poreikius, kilnumą, bendruomeniškumą, dosnumą? Ar esama emocijų, kasdienybės kultūros ženklų? Šiuos ir kitus klausimus, susijusius su proveniencijų, egodokumentinių marginalijų studijomis, buvo skirta paskaita. Joje klausytojams paminėti ir išblaškyto Lietuvos didikų dokumentinio paveldo, saugomo Helsinkyje, Minske, Sankt Peterburge, atvejai.

2024 m. vasario 27 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vyko istorikės dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės paskaita „Apšvietos žmogaus knygų pasaulis: Trakų vaivados Andriaus Oginskio biblioteka“ iš ciklo „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“. Paskaitoje, remiantis Oginskių šeimos korespondencija bei kunigaikščio Mykolo Mikalojaus Oginskio prosenelio, Trakų kašteliono, vėliau – vaivados Andriaus Oginskio (1740–1787) iš Žano Rolė įsigytų knygų katalogais, bus mėginama atkurti Apšvietos žmogaus knygų pasaulį, jo interesų lauką, pomėgius ir atradimus, taip pat atskleisti katalogavimo principus, kuriais remiantis buvo sudaroma dvaro biblioteka. Pasakojimą papildys Trakų vaivados asmenybės ir veiklos pristatymas bei jo „nuolankaus tarno“ Žano Rolė gyvenimo Oginskių dvare, trukusio daugiau nei tris dešimtis metų, istorija.

Piniginės socialinės paramos gavėjų nedarbą tyrusi mokslininkų grupė apibendrino tyrimų rezultatus, kuriuos pranešime pristatė prof. dr. Boguslavas Gruževskis ir doktorantė Žeimantė Straševičiūtė.

Nėra abejonių, kad kiekvienas esame savo gyvenimo šeimininkas ir nuo mūsų veiksmų priklauso mūsų gyvenimo kokybė. Tačiau mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad tai nepanaikina Vyriausybės institucijų ir bendruomenės atsakomybės siekiant visiems šalies piliečiams užtikrinti tinkamas gyvenimo ir socialinės raidos sąlygas.

Pranešime lektoriai aptarė:

Lygių galimybių bendrą vaizdą Lietuvoje;

Pagrindines socialinės paramos gavėjų problemas;

Pagrindinius mitus apie socialinės paramos gavėjus Lietuvoje;

Užimtumo ir aktyvinimo politikos svarbą šiuolaikinėje socialinėje politikoje;

Nedirbančių socialinės paramos gavėjų apklausos rezultatus;

Valstybinės Užimtumo didinimo programos principus.

Kuo svarbi aktyvinimo politika socialinės paramos gavėjams ir kaip ji gali pakeisti jų ekonominę ir socialinę padėtį? Į šį ir kitus klausimus atsakymus išgirsite įraše.

Vasario 20 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vyko į antroji penkių paskaitų ciklo „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ paskaita „Platerių Kraslavos dvaro biblioteka ir bibliofilas Tadas Vrublevskis“. Paskaitos metu dr. Daiva Narbutienė papasakojo apie Kraslavos bibliotekos raidą, aptarė jos turinį ir paveldą, šiandien saugomą LMA Vrublevskių bibliotekoje. Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamoje parodoje „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ pristatomi dokumentai iš dinastinės grafų Broel-Platerių bibliotekos, nuo XVIII a. pradėtos kaupti Kraslavos (Latvija) rezidencijoje. Netoliese buvusiame Pustinios dvare LDK vyriausiasis raštininkas, Livonijos vaivada Konstantinas Liudvikas de Broel-Plateris (1722–1778) taip pat pradėjo kurti biblioteką, tačiau paskutinis savininkas grafas Henrikas de Broel-Plateris (1868–1929) 1907 metais nusprendė ją parduoti. Apie tai jo patikėtinis pranešė advokatui, bibliofilui, būsimam Vrublevskių bibliotekos fundatoriui Tadui Vrublevskiui (1858–1925). Susipažinęs su rankraštiniu Pustinios dvaro bibliotekos katalogu, T. Vrublevskis už 2 500 aukso rublių nupirko rinkinius, kuriuos sudarė beveik 7 000 leidinių. Tačiau garbingos didikų giminės atstovas H. Plateris sumanė pasipelnyti, siūlydamas tas pačias knygas įsigyti ir Varšuvos antikvarui Hieronymui Wilderiui…

2024 m. sausio 23 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4). vyko Aušros Rinkūnaitės paskaita „Garsiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus asmeninės bibliotekos mįslės“. Ja buvo pradėtas penkių paskaitų ciklas „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“, kuris yra toje pačioje galerijoje eksponuojamos parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ dalis.

Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Aušra Rinkūnaitė paskaitoje papasakojo, kokio dydžio buvo Jono Karolio Chodkevičiaus biblioteka, kur ji buvo saugoma ir koks buvo šių knygų likimas, kuo domėjosi karvedys, ką laisvalaikiu skaitė pats ir kokią literatūrą rekomendavo savo sūnui Jeronimui Krizostomui, kokius eilėraščius, sėdėdamas vakare prie židinio, meiliai šnibždėjo žmonai Sofijai. Žiūrėdami įrašą sužinosite, kurių autorių tekstais garsusis karvedys rėmėsi ieškodamas tinkamų žodžių, įkvėpsiančių karius prieš mūšį, pamatysite, kokias pastabas paliko knygų paraštėse ir ką atskleidžia kai kuriose knygose pabraukti sakiniai.

Šįkart tris knygas, vertas išskirtinio skaitymo gurmanų dėmesio, pristato Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Bibliotekos studijoje Lietuvos rašytojų sąjungos komunikacijos specialistė Laura Pačtauskaitė aptaria po dvejų metų pertraukos pasirodžiusį prozininkės Undinės Radzevičiūtės romaną „Pavojingi žodžiai“, naujausią lenkų autorės Olgos Tokarczuk romaną „Empūsijas“, pirmąjį jos kūrinį, parašytą laimėjus Nobelio literatūros premiją, ir švedų kriminalinės literatūros karalienės Kristinos Ohlsson romaną „Šešėlis“.

U. Radzevičiūtės romanas „Pavojingi žodžiai“ – šiuolaikinės kultūros metafora. Kaip sakoma Biblijoje, pradžioje buvo žodis. Ir jis buvo ne tas. Kiekviena šalis, kiekviena valstybė turėjo ir turi savo žodžius: tokius, kurių geriau nesakyti, ir tokius, kuriuos geriau kartoti dažniau. Nuo šių žodžių priklauso žmogaus vieta visuomenėje, jo sėkmė ir galimybės.

O. Tokarczuk romanas iš pirmo žvilgsnio primena vokiečių rašytojo Thomo Manno „Užburtą kalną“, tačiau įsigilinę pastebėsime, kad „Empūsijuje“ esama aliuzijų ne tik į garsius Europos literatūros kūrinius, bet ir į ankstesnes šios autorės knygas. Romane susikerta lyčių lygybės, moteriškumo ir vyriškumo, kūno išaukštinimo ir paniekinimo, ekologijos, efemeriško tikrovės suvokimo ir paslaptingo laiko dimensijų temos. Autorė šiame romane atskleidžia skaitytojams tiesą apie pasaulį, kurio mes arba nepastebime, arba nenorime pripažinti jo egzistavimo. Mitologinės ir kitokios paralelės prasideda nuo intriguojančio romano pavadinimo.

K. Ohlsson knygai „Šešėlis“ įkvėpimo šaltiniu tapo plačiai aptarinėjama Švedijoje reali „Kevino byla“. Vienas iš pagrindinių personažų Oskaras nuo pat vaikystės gyveno jausdamas gėdą ir kaltę, nežinodamas, kas iš tikrųjų nutiko, kai jam būnant septynerių mirė viena mergaitė. Šis detektyvinis romanas – tai stiprus traumuoto žmogaus portretas. Ir svarbiausia žinia – su šia švedų autore susitiksime Knygų mugėje!

Pradedame naują vaizdo įrašų ciklą „Knyga kaip desertas“, kuriame nuolat siūlysime geriausių prasmingo turinio knygų apžvalgas.

Pirmas susitikimas – su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovu Gyčiu Vaškeliu. Leidėjas į mūsų studiją atvyko su penkiomis naujausiomis knygomis. Viena jų Lietuvos leidėjų asociacijos jau įvertinta kaip metų įvykis. Trys iš pateiktų knygų gausiai iliustruotos įspūdinga Mariaus Jonučio kūryba.

Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje vykdomi daugiau nei du šimtus metų. Beveik šešiasdešimt metų skaičiuoja tęstinis leidinys „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, kuriame tradiciškai apibendrinama praėjusių metų tyrimų medžiaga. Šio leidinio vyriausiasis redaktorius archeologas dr. Gintautas Zabiela apžvelgė naujausių archeologinių tyrinėjimų rezultatus ir įvardijo bendrus tyrimų lauko polinkius.

2022 metais įvairiausiose Lietuvos vietose buvo vykdoma 450 tyrimų. Kaip pastebi archeologas, didžioji jų dalis yra kartotiniai, mokslui teikiantys mažai informacijos ir tik trečdalis naujomis žiniomis papildė muziejų, archyvų fondus.

Galima skirti tris archeologinių tyrimų kryptis: tiriama ten, kur kyla grėsmė archeologiniam paveldui, tiriamos buvusios dvarvietės ir naujausių laikų XIX–XX a. laikotarpio archeologiniai tyrimai. Dar neseniai šio laikotarpio objektai nebuvo vertinami, bet vis labiau įsitvirtina požiūris, kad tai svarbi, o kai kuriais atvejais – net vienintelė patikima informacija.

Tikrovė tokia, kad pastaraisiais metais archeologinių tyrimų galimybes išplečia didžiųjų infrastruktūrinių objektų žvalgymo darbai. Pavyzdžiui, „Rail Baltica“ geležinkelio trasos statyba leido atlikti išsamius kasinėjimus Jonavos rajone ir surinkti daug archeologinės medžiagos, kurią bus galima tyrinėti dešimtmečius. Kaip sako archeologas dr. G. Zabiela, tokių svarbių infrastruktūrinių objektų tyrimai bent iš dalies atstoja valstybės dėmesio trūkumą tikslingiems klasikiniams moksliniams tyrimams.

Parodą „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ papildantis vaizdo pasakojimas „Skaitymas ir asmeninės LDK didikų bibliotekos XVI–XVIII a.“ (prof. dr. Arvydas Pacevičius)  Įraše pristatomas didikų santykis su knyga: bibliotekos kauptos ir skaityta tam, kad iš knygų įgytos žinios ateityje būtų panaudotos tarnaujant tėvynei, religinių knygų skaitymas turėjo padėti gilinti tikėjimą, rūpintis savo siela. Rūpestį kitais (tiek tėvyne, tiek Bažnyčia) liudija didikų įvairioms institucijoms padovanotos knygos. Ypač įdomūs knygose randami skaitytojų įrašai, liudijantys apie skaitymo procesą, atskleidžia, kas rūpėjo vienam ar kitam didikui. Svarbių duomenų apie skaitymą ir bibliotekų komplektavimą liudija ir išlikę ergo dokumentai. Žinoma, kad didikai turėjo agentų, kurie aprašydavo naujausias išleistas knygas, jas rekomenduodavo.  Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki 2024 metų kovo 31 d.

Velniop diagnoses – apie tai pagalvoti ragina psichikos sveikatos aktyvistė Elena Gasiulytė. Žmogus yra daug daugiau negu jo diagnozė. Šiame vaizdo įraše ji ragina kritiškai pažvelgti į psichiatrijoje apibrėžtus "susirgimus", jais nelimituoti žmogaus. Kalbėdama tiek iš paciento, tiek iš psichine sveikata besidominčio žmogaus pozicijų ji klausia: negi kiekvienas žmogus bent retkarčiais nepasielgia taip, tarsi būtų psichiškai nesveikas. Atskiri situacijų nulemti veiksmai nėra visas žmogus, jo esmė. Kvestionuodama pačias psichiškai sveiko/nesveiko žmogaus sąvokas autorė kviečia pasikalbėti apie kitokį „normalumą“, pažinti savo emocijas, elgesio modelius, mokantis ir vis daugiau sužinant stengtis daryti sveikesnius sprendimus, bet nesukoncentruoti visko į diagnozę ar ligos kodą.

Parodą „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ papildantis vaizdo pasakojimas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygos menas XVI–XVIII a.“ (dr. Jolita Liškevičienė) Įraše trumpai pristatomas parodoje eksponuojamų knygų materialusis kūnas, atkreipiamas dėmesys į amatininkus, kurie ir suteikia knygai tokią formą, kokia dabar galime gėrėtis. Tai ne tik knygrišiai, kurie atskirus lapus paverčia knyga, bet ir spaustuvininkai, dailininkai ir graveriai, sukuriantys knygos dizainą, puošiantys tekstą, kuriantys jį paaiškinančias ir papildančias iliustracijas. Svarbūs ir ekslibriai, padedantys atpažinti knygų priklausomybę. Didikų mėgtos embleminės knygos leido skaitytojams lėtai skaitant ir apmąstant gėrėtis ne tik tekstu, bet ir vaizdu, jų vienove. Reikšmingas buvo ne tik atskirų knygų grožis, bet ir jų visuma: įrišų vienovė, knygų išdėstymas bibliotekos patalpose. Jos taip pat atskleidė didikų supratimą apie knygą, jų meninį skonį. Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki 2024 metų kovo 31 d.

Jau XIX a. II p. ieškodami atsako į techninę revoliuciją bei vis spartesnį materializmo įsigalėjimą Vakaruose to meto intelektualai išeities ėmė ieškoti islame ir Rytų religijose. XIX–XX a. susiformavo ir įvairiose humanistikos srityse išplito nauja intelektualinė srovė – tradicionalizmas. Šiame pranešime Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė Ina Kiseliova-El Marassy glaustai aptaria sociokultūrines tradicionalizmo ištakas, pagrindinius pasaulėžiūrinius ir idėjinius principus bei iškiliausių šio sąjūdžio asmenybių – René Guénono, šveicarų metafiziko, menininko Frithjofo Schuono, persų filosofo, religijų tyrėjo Seyyedo Hosseino Nasro ir lietuvių mąstytojo Algio Uždavinio tradicionalistines nuostatas, nūdienos pasaulyje įgaunančias ypatingą aktualumą. Tradicionalistų sąjūdyje iškilusių įtakingiausių mąstytojų idėjų ir konceptų gvildenimas šiandien išnyra daugelyje solidžių kultūrologijos, estetikos, menotyros, ezoterizmo bei religijotyros leidinių. Kita vertus, sparčiai aktualėjanti antropoceno, antropodicėjos problematika, aštrėjanti „sacrum“ ir „profanum“ konfrontacija, totalinė kultūros bei socialinio gyvenimo sričių komercializacija liudija, kad tradicionalistų siūlyti žmonijos gelbėjimosi iš pasaulio desakralizacijos bei ekologinės krizės būdai taip ir liko akademinio mokslo paraštėse. Atsigręždami į esmines šio sąjūdžio atstovų idėjas, permąstydami jas veikusius kultūrinius ir civilizacinius kontekstus bei darsyk suaktualinę transcendentinio matmens nyksmo sukeltą chaosą pabandysime naujai pervertinti tradicionalistų idėjinį palikimą ir atgaivinti islamiškojo ezoterinio dėmens svarbą.

Parodą „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ papildantis vaizdo pasakojimas „Bibliofilija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (dr. Alma Braziūnienė). Įraše pasakojama apie pirmuosius bibliofilus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, problemas, susijusias su jų bibliotekų tyrimais, kokie požymiai leidžia kalbėti apie tai, kad vienas ar kitas žmogus ar šeima buvo ne tik knygų mėgėjai, bet ir bibliofilai. Dėl politinių aplinkybių išsklaidytos ir dabar įvairiose bibliotekose randamos didikams priklausiusios knygos nebesudaro atskirų kolekcijų, yra išbarstytos po įvairius fondus, dalis tų knygų yra dingusios. Rekonstruoti šias bibliotekas padeda išlikę jų katalogai, atskleidžiantys ir savininkų domėjimosi sritis, o skolinamų knygų sąrašai parodo dar vieną šių bibliotekų funkciją: knygos buvo kaupiamos ne tik savo reikmėms, bet ir bičiuliams, pažįstamiems. „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ yra bandymas bent iš dalies rekonstruoti didikų bibliotekas, parodyti jose buvusių knygų įvairovę. Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki 2024 metų kovo 31 d.

Keturios Vilniaus bibliotekos – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto ir Lietuvos audiosensorinė – bei Lietuvos nacionalinis dailės muziejus kviečia į parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ atidarymą. Pirmąkart vienoje vietoje visuomenei bus pristatytas išblaškytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų bibliotekų paveldas. Vilniaus bibliotekose saugoma apie pusė milijono senųjų XV–XVIII a. knygų. Tokios gausybės iškart pažinti neįmanoma. Bet parodyti šių knygų įvairovę ir grožį, sužinoti, kas ir kodėl jas skaitė – galima.

Parodoje lankytojai susipažins su devynių garsių LDK giminių – Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų, Kosakovskių, Pliaterių, Oginskių, Huten-Čapskių, Lopacinskių, Tiškevičių – vieno kurio nors dvaro bibliotekos knygomis, o kartu – ir su šių bibliotekų savininkais – didžiaisiais LDK bibliofilais. Šios asmenybės, jų bibliofilinė veikla liudija plačius europinius Lietuvos kultūrinius ryšius.

Parodos ekspozicijoje į lankytoją vaizdo įrašuose prabyla žinomi istorikai, knygotyrininkai ir meno istorijos tyrėja. Trumpai aptariamas naujų LDK didikų giminių radimasis ir jų kultūrinis vaidmuo, moteris ir knygos vaidmuo XIX a. Lietuvos dvaruose, skaitymo ypatumai ir asmeninės LDK didikų bibliotekos XVI–XVIII a., LDK knygos meno savitumas XVI–XVIII a. Aplankykite parodą Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4), ji veiks iki 2024 m. kovo 31 dienos.

Keturios Vilniaus bibliotekos – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto ir Lietuvos audiosensorinė – bei Lietuvos nacionalinis dailės muziejus kviečia į parodos „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ atidarymą. Pirmąkart vienoje vietoje visuomenei bus pristatytas išblaškytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų bibliotekų paveldas. Vilniaus bibliotekose saugoma apie pusė milijono senųjų XV–XVIII a. knygų. Tokios gausybės iškart pažinti neįmanoma. Bet parodyti šių knygų įvairovę ir grožį, sužinoti, kas ir kodėl jas skaitė – galima. Parodoje lankytojai susipažins su devynių garsių LDK giminių – Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų, Kosakovskių, Pliaterių, Oginskių, Huten-Čapskių, Lopacinskių, Tiškevičių – vieno kurio nors dvaro bibliotekos knygomis, o kartu – ir su šių bibliotekų savininkais – didžiaisiais LDK bibliofilais. Šios asmenybės, jų bibliofilinė veikla liudija plačius europinius Lietuvos kultūrinius ryšius. Parodos ekspozicijoje į lankytoją vaizdo įrašuose prabyla žinomi istorikai, knygotyrininkai ir meno istorijos tyrėja. Trumpai aptariamas naujų LDK didikų giminių radimasis ir jų kultūrinis vaidmuo, moteris ir knygos vaidmuo XIX a. Lietuvos dvaruose, skaitymo ypatumai ir asmeninės LDK didikų bibliotekos XVI–XVIII a., LDK knygos meno savitumas XVI–XVIII a. Aplankykite parodą Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4), ji veiks iki 2024 m. kovo 31 dienos.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas”. Ketvirtuoju pokalbiu pristatome vertėją iš lenkų kalbos Vyturį Jarutį ir jo verstą Olgos Tokarczuk romaną „Jokūbo knygos”.

Neoficialiai manoma, kad būtent jis lėmė Švedijos akademijos sprendimą skirti rašytojai Nobelio literatūros premiją 2018-aisiais. Tokarczuk linkusi nuolat peržengti žanrų ir literatūrinių schemų ribas (neretai nulemtas rinkos), naujais ryšiais susieti įvairias formas ir raiškos būdus atskleidžiant pasaulio įvairovę, spalvingumą, simbiotinę prigimtį. Formaliu požiūriu "Jokūbo knygos" yra istorinis romanas apie Švietimo epochon žengiančios Vidurio ir Pietryčių Europos religines, politines, kultūrines peripetijas. Tačiau sykiu jį galima skaityti kaip pačios istorijos apmąstymą, nes autorė kelia klausimus apie šiandieninės Europos turinį ir prasmę ir ieško atsakymų į juos. Sykiu tai nepaprastai sodrus epas, kuriame rašytojos vaizduotė po šapą, po smiltį sunešė ir fantastiškai, kartais mistiškai sulipdė žinomus ir nežinomus istorinius faktus, buitines realijas, įvairių kraštų tautosaką, Rytų ir Vakarų tradicijas ir papročius.

Dvi klinikinės psichologės – Rūta Sketerskytė ir Milda Baronaitė – šio įrašo metu kviečia diskutuoti apie psichologinių terminų naudojimą viešojoje erdvėje. EGO, narcisizmas, traumos, nerimas ir kiti terminai seniai paliko tik teoretikų knygas bei psichikos sveikatos specialistų kabinetus ir vis labiau atranda savo vietą ir gyvenimiškuose pokalbiuose bei skaitmeninio turinio platformose. Iš vienos pusės, tai yra psichiatrijos ir psichologijos kaip mokslo pažanga, kuri leido pačiai visuomenei labiau atsiverti psichikos sveikatos temoms ir paskatino labiau bendradarbiavimu paremtą santykį tarp klientų ir specialistų. Iš kitos pusės, tokie terminai, išimti iš didelių teorijų konteksto, dažnai praranda ir dalį svarbios informacijos bei tampa pernelyg neatsakingai naudojamomis frazėmis. Šios diskusijos metu ir kalbamės apie tai, kaip specialistų ir viešojoje erdvėje skirtingai vartojami terminai kuria nesusipratimus, o kartais ir konfliktus, kaip kai kurie iš jų tampa raktažodžiais, kuriais yra manipuliuojama siekiant parduoti lengvus ir magiškus problemų sprendimo metodus arba netgi įžeisti kitą užklijuojant jam vieną ar kitą diagnozę. Diskusijos metu siekiama atskleisti psichologijos mokslui ir psichikos sveikatos temai svarbius niuansus ir detales, kurie dažnai gali būti nepateikiami turinio ar informacijos ieškant tik socialinės medijose.

Daugiau apie psichologes galite rasti kartukartu.com

2023 m. minime Prūsijos valstybės tarnautojo, Rytų ir Vakarų Prūsijos vyresniojo prezidento Heinricho Teodoro fon Šiono (Heinrich Theodor von Schön, 1773–1856) 250-ąsias gimimo metines. Ši proga paskatino prisiminti lituanistikai reikšmingą, tačiau Lietuvoje vis dar menkai žinomą asmenybę, kuri neabejotinai verta daugiau dėmesio.

Kilęs iš lietuviškų žemių (gimė Rytų Prūsijai priklausiusiame ir lietuvių gyvenamame Šereitlaukyje), H. T. fon Šionas nemaža dalimi prisidėjo prie lituanistikos plėtros. Savo politinės veiklos metu Gumbinės apygardoje įkūrė naujų pradinių mokyklų, kuriose buvo mokoma ir lietuvių kalba, rūpinosi mokymo tobulinimu, prisidėjo prie Karalienės mokytojų seminarijos (1811) įkūrimo, pasisakė už naują šveicarų pedagogo, švietimo sistemos reformatoriaus Johano Heinricho Pestalocio (Johann Heinrich Pestalozzi, 1746–1827) pradinio mokymo sistemą. Ieškodamas glaudesnio ryšio su Rytų Prūsijos provincijos gyventojais, fon Šionas Gumbinėje įsteigė vokišką laikraštį, galimai turėjo planų įsteigti ir Balstogėje leisti pirmąjį lietuvišką laikraštį. Svarbu pažymėti, jog fon Šionas buvo vienas iš reformatorių, rengusių baudžiavos panaikinimo Prūsijoje (1807) projektą.